Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Vaikiškų krizių vaistai yra ašaros

Suaugę žmonės, kuriems rūpi vaikų psichologinių ir psichinių traumų, krizių tema yra arčiau gebėjimo padėti savo vaikams nei tie, kurie nesuvokia, kad kai kurie įvykiai, žodžiai, gestai ar net jausmai gali būti žalojantys. Brandų medį nulaužti, palenkti ar sužaloti yra daug sunkiau, nei šviežią žalią daigelį. Brandžiam medžiui reikia kitokios priežiūros ir rūpesčio nei ką tik prasikalusiam ūgliui. Kalbu metaforomis tam, kad suaugusių žmonių protas vaizdžiau pamatytų skirtumus tarp vaiko ir suaugusio. Gilinantis į vaiko patirtų krizių gydymo temą sustoju prie tėvų, kurie dažnai yra pirmoji ir neatidėliotina pirmoji pagalba. Gaivinimo procese svarbios yra pirmos trys minutės, vaiko psichikai svarbi yra pirmoji para. Niekas nebūna iki galo tinkamai pasiruošęs šalinti krizės padarinius, bet dar mažiau turi žinių ir įgūdžių, kurie užkirstų kelią vaiko detraumatizacijai.

Gal tiesiog pakanka mylėti vaiką, kad jam padėtume išgyventi krizę? Mylėti reikia, bet to nepakanka. Mylėti nepakanka net tada, kai vaikas suserga angina, jam reikia daug daugiau pagalbos, slaugos ir gydymo, kad jis pasveiktų. Vaikų psichika – tai ne gerklė ar adenoidai, tai jų siela, tai neapčiuopiama esybė gyvenanti vaikiškuose kūneliuose ir dar nemokanti verbalizuoti savo dvasinės kančios, negebanti įvardinti, ką jaučia, kaip jaučia, nes dažnai tiesiog žodžių tam neturi. Geriausi pagalbininkai yra tėvai, seneliai, kurie gerai pažįsta save ir dar prisimena savo vaikystę ir savyje jaučia gyvenantį vidinį vaiką. Suaugęs, mokantis ne žodžiu, o pavyzdžiu parodyti kaip elgtis sunkiais gyvenimo momentais yra pirmoji pagalba vaikui. Sutapus verbaliniams ir neverbaliniams pamokymams ir patarimams vaikui bus daug lengviau sekti jūsų pavyzdžiu. Jei suaugęs slepia savo ašaras, jei išeina iš kambario vos sudrėkus akims, o vaikui sako, kad paverkti yra sveika: kaip tokį elgesį turi suprasti vaikai ir kaip jiems dera elgtis? Net juokais pasakyta frazė, kad berniukams nedera verkti pažeidžia vaikų jausmų raišką. Šią frazę dažnai vaikai išgirsta daug anksčiau nei suvokia, kokios lyties jie yra, todėl liūdesio, graudulio ir ašarų sulaikymas gali tapti norma. Bandymas susitvardyti, nuryti jausmus ir ašaras vaikuose ugdo intravertiškumą, išorinį nejautrumą ir neleidžia augti emociniam intelektui. Kiekvienas mažas vaikas svajoja užaugti, svajoja tapti stipriu, tvirtu, protingu ir labai bijo būti kvailiu, nevykėliu ar žioplu, todėl kopijuoja absoliučiai visą suaugusių žmonių elgesį. Replikos: „žliumbi kaip maža mergaitė“, „kada tu suaugsi“, „mažvaikis“ vaikui įsirašo į atmintį kaip griežta taisyklė, kad nevalia tokiam būti. Šie pavyzdžiai labai ryškūs, bet žalą daro net aplinka, kuri yra nepakanti vaiko blogai nuotaikai, liūdesiui, kančiai. Dažnai atrodo, kad maži vaikai tiesiog neturi teisės į neigiamus jausmus, šie jausmai iš anksto nuvertinami arba anuliuojami: „ką tas vaikas supranta?“, „jis negali to jausti, nes yra per mažas“. Apsižvalgę rasime suaugusių, kurie mano, kad vaikai privalo visada būti linksmi, energingi, guvūs, jei tokie nėra, reiškia, kad su jais kažkas negerai, gal serga, o gal turi psichikos sutrikimų. Nuliūdusius, apsiašarojusius vaikus puolama vaišinti saldumynais, linksminti žaislais ar balionais, kutenti ar juokinti, kad jie jokiu būdu neliūdėtų. Tai egoistiškas suaugusių elgesys ir nemokėjimas išbūti su vaiku, kuris jaučia nemalonius jausmus. Su linksmu ir džiaugsmingu vaiku mes žinome, ką daryti, o su liūdinčiu darome nepataisomas klaidas.

Žmogaus jausmų paletė labai plati, tai ne vaivorykštė, tai vaivorykštės vaivorykštė. Kiekvienas jausmo atspalvis vis kitaip nuteikia žmogų, jausmai nėra statiški, jie nuolat kinta. Jei prieš akimirką vaikas verkė, o po minutės jis juokiasi, nedarykime skubotos išvados, kad jo jausmai yra paviršutiniški, negilūs. Jausmai tiesiog mainosi, daugelio atspalvių nei vaikas, nei suaugęs žmogus net nespėja sąmoningai užfiksuoti. Kūdikių ir mažų vaikų emocijos keičiasi kaip spalvos kaleidoskope, juose nėra apgaulės, kaukės, jie spontaniškai reaguoja į tai, kas vyksta aplink juos ir juose. „Neramus vaikas“ dažnai yra tik jausmingas vaikas, bet suaugusiam žmogui labai sunku išbūti su tokia kito žmogaus jausmine kaita, todėl tėvai stengiasi kuo greičiau vaiką nuraminti. „Nuraminti“ skamba nekaltai, bet turi daug gilesnę reikšmę vaiko emociniam vystymuisi, jo gebėjimui save subalansuoti, harmonizuoti. Tik laisvai, spontaniškai nuverkęs vaikas, gali taip pat natūraliai pralinksmėti, o ne tada, kai jis geradarių yra „nuraminamas“. „Raminame“ vaikus egoistiškai, nes mums nemalonu, kad jie verkia, nes mums suaugusiems net dažnai gėda, kad vaikas verkia, bet vaikas turi verkti, jei jam kyla toks noras ir jis neturi būti slopinamas, nes suaugusiems taip geriau. Pirmoji pagalba vaikui, kurį ištiko krizė yra laisva, saugi erdvė verksmui, liūdesiui. „Aš pabūsiu kartu, kol tu paverksi arba mes kartu dabar paverkime, paliūdėkime“ turėtų būti sąmoningo suaugusiojo žodžiai vaikui. Nėra tinkamo laiko jausmams, jie ateina ir praeina, kūdikiai save išreiškia neverbaliai, vaikai kartu su ašaromis ir juoku geba išsakyti ką jaučia, suaugę turi pasirinkimą elgtis ir vienaip, ir kitaip.

Daugelį krizinių situacijų vaikai išgyvena su ašaromis, per jas nuteka įtampa, mažėja stresas. Norėdami padėti vaikui, skatinkime jį kalbėti net ir verkiant, nesvarbu, kad per ašaras ne viską suprasite, bet užduotis ir nėra suprasti, užduotis yra padėti vaikui saugiai ir sveikai išgyventi krizę. Krizė yra kaip kirtis, nuo kurio gali atsirasti trauma su ilgalaikėmis pasekmėmis vaiko psichikai. Gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą krizės metu, mažina traumų tikimybę. Vaiko verksmas yra gydantis, tad nevalia nutraukti, ar užgniaužti jį, stabdyti ar nuspręsti, kad jau „gana verkti“. Verkti prie kito žmogaus yra didžiulis pasitikėjimo įrodymas, tad nesugriaukime to pasitikėjimo. Vaikai dar nėra sugadinti visuomenės primestų taisyklių, todėl netrukdant jiems „gydytis“ galima išvengti retraumatizacijos.