Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Tanatoterapija

 Mirtis – viena iš gyvenimo paslapčių

 

Gerinant santykį tarp mirties, mirimo ir žmogaus, žmogui suaktyvėja noras gyventi, kas nulemia daugelio problemų sprendimus, skatina savivertės augimą, aktyvina visas  meilės gyvenimui apraiškas.

            Istorija mums atskleidžia, kad egzistuoja daug mirties pavidalų. Vienas – tai gestančios žvakės simbolis, kaip amžinojo poilsio, ramybės simbolis. Šiai mirčiai ruošiamasi iš anksto. Siuvamos įkapės, gaminami karstai, į šią veiklą įtraukiami vaikai, taip supažindinama su mirties ritualais. Mirtis priimama kaip natūralus gyvenimiškas įvykis, kuris kaip ir eilė kitų reikalauja tam tikro pasiruošimo.

Kitas mirties pavidalas – monstras, kartais sukarikatūrintas, išjuoktas Helovyno personažas, giltinės su dalgiu pavidalas.       

 Gaila, kad prarandame „teisingo mirimo“ kultūrą, tai susiję su globalia mirties baime.

 

            Tanatoterapija - viena iš kūno terapijos rūšių, sukurta depresijos, psichosomatinių sutrikimų gydymui. Metodas skirtas darbui su liūdesiu, gedulu, tinguliu, apatija, gyvenimiškų orientyrų praradimu, darbui su visais išgyvenimais, kuriuos patiria žmonės artimai susidūrę su mirtimi ir mirimu. Praktinis tanatoterapijos panaudojimas leistų slaugos, globos, priežiūros darbuotojams lengviau susidoroti su kylančiomis problemomis, kai tenka bendrauti su mirusiųjų artimaisiais,  kai tenka dalyvauti mirimo procese. Mirimo procesas gali trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir labai ilgas. Anot Sudnow (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002), mirštantis išgyvena socialinę, psichologinę, fiziologinę ir biologinę mirtį, tad jo poreikių spektras šiuo momentu neapsiriboja tik fiziologinių poreikių tenkinimu. Nepamirškime, kad natūrali mirtis nėra netikėta, jos yra laukiama, joje mirštantysis dalyvauja aktyviai. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį. . Pagalbos reikia, kai patiems tenka išgyventi  praradimo skausmą, kai apninka egzistencinė mirties baimė. Metodo pritaikymas labai platus. Ir  čia ne ta vieta, kur galėtume tarti, kad tai mūsų visai neliečia.

Slauga vis dažniau garsiai pavadinama multidisciplinine profesija, tad psichoterapinių žinių įgijimas ir taikymas praktikoje, slaugytojai palengvina darbą, bei leidžia išvengti nemalonių profesinio perdegimo siptomų. Tanatoterapija tik viena iš psichoterapijos krypčių, kuri gali tapti puikiu slaugos įrankiu slaugytojoms, dirbančioms psichikos sveikatos, psichiatrijos, gerontologijos, geriatrijos ir paliatyvios medicinos srityse.

 

Po tanatoterapijos seansų žmonės įgauna „teisingo mirimo“ patirties, be agonijos ir kančių. Suvokiama, kad mirtis – tai normalus procesas, artimai susijęs su gyvenimu. Be to, šis suvokimas užaštrina gyvenimo suvokimą, praturtina gyvenimo skonį, nudažo gyvenimą ryškiomis spalvomis. Išmokstama mirties nebijoti, pasisemti teigiamos ir prasmingos patirties iš mirimo proceso. Mirties ignoravimas – tai savęs atribojimas nuo galingo energijos šaltinio, apribojimas savo gyvenimiškos patirties.

Paradoksalu ,kad žmonės bijo to, ko niekas nežino, tuo žmogus skiriasi nuo likusios gyvūnijos pasaulio. Žmogaus baimes piešia jo fantazija ir vaizduotė. Didžiąją gyvenimo dalį, mes manome, kad gyvensime amžinai ir kad marios laiko mums dar priešaky. Paniškai bijome minties apie gyvenimo pabaigą, ją vejame šalin, vietoj to, kad prisijaukintume ją.

            Mirties baimė yra bazinė, tai egzistencinė baimė, iš jos kyla visos kitos baimės. Tanatoterapija išlaisvina nuo šios baimės, tuo būdu aišlaisvinama didžiulė dvasinė, gyvenimiška energija, kurią gali žmogus naudoti kūrybai, tobulėjimui, pilnaverčiam gyvenimo būdui.

            Nėra bebaimių žmonių, baimė būdinga visiems. Ji pasireiškia iškilus pavojui. Tautosaka turi daug patarlių ir priežodžių baimės emocijai apibūdinti. Jaunatvėje gražu gyventi, senatvėje gražu mirti. Amžinus namus mirtis testato. Gyvenk taip, tartum rytoj mirsi, mirk taip, tartum amžiais gyvensi. Miegas pusė smerties. (lietuvių liaudies patarlės). Nuo baimės plaukai piestu pasistojo. Baimės akys plačios. Sustingo kaip stabo ištiktas iš baimės.

            Archainė išmintis mus pasiekia iš amžių glūdumos. Pastebime, kad žmonės bazines tiesas žinojo jau gilioje senovėjė, civilizacijos ir socializacijos verpetuose mes jas baigiame pamiršti. Protėviai mokėjo ir žinojo kaip mirti, to mokė ir savo palikuonis. Mirtis buvo prijaukinta, naminė. Slaugydavo savo artimuosius namuose iki paskutinio jų atodūsio, su jais atsisveikindavo po savo stogu ir paskutinėn kelionėn išlydėdavo iš savo kiemo, eglišakiais pabarstytu taku. Artimieji mokėjo „mantrines“ maldas, sakrališkus paguodos žodžius, kuriuos ištardavo vienas kitam. Mirtis buvo tauri, šviesi. Gal todėl, kad tikėjimas, jog žmogaus siela yra amžina gyvybės jėga, neleisdavo panirt į baimes. Senovės lietuvių tikėjime svarbu vaidmenį vaidina vėlė, tai pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Vėlė iškeliauja iš žmogaus kūno ir gyvena savo gyvenimą, įsikūnija kituose gyviuose, keliauja į vėlių kalnelį.

            Baimės emocija žmogaus kūną lyg sustingdo, žmogus jaučia įtampą ir yra pasiruošęs gynybai arba priešingai sustingdo iki stuporo, kai neįmanoma daryti jokių sprendimų.

 Tanatoterapijos metodas leidžia sumodeliuoti mirties, mirimo procesą. Klientas seanso metu, turi išsikelti sau uždavinį, išmokti maksimaliai atsipalaiduoti, išjausti relaksaciją kaip mirimą. Žmogus įgauna tam tikrą patirtį, kuri leidžia kitaip kokybiškai jausti savo kūną, savo esybę ir savo gyvenimą.

            Tanatas – mirties dievas, tanatoterapija ne tik gydymas, psichoterapija, kiek patirtis, leidžianti pajusti save, savo kūną. Tanatoterapija palengvina ir mirtį. Mirtis yra priešinga gyvenimo pusė, palengvinus egzistencines mirties baimes, suaktyvinamas noras gyventi. Mene Tanatas vaizduojamas kaip jaunuolis rankose nešantys drugelį, vainiką arba apverstą deglą. Kartais vaizduojamas su dviem sparnais ir kardu prie diržo.

Pagal Tanato vardą vadinama su žmonių mirtimi susijusius reiškinius ir procesus tyrinėjanti mokslų sritis – tanatologija.

  Tanatoterapija yra veiksminga ir rekomenduotina, kai :

 

Straipsnis parengtas pagal Anos Osipovos ir Natalijos Iljinos publikaciją