Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Refleksija

Dažnai terapijoje sutinkamas terminas yra refleksija, bet kam jis skirtas, kas tai yra dažnas nežino. Į terapiją ateinantys klientai dažnai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra išmokyti klientus savirefleksijos ir refleksijos. Refleksija kaip įgūdis yra viena iš emocinio intelekto lavinimo elementų.

Refleksija yra atsigręžimas į praeitį, apmąstymas, pokytis, perstatymas, įsisąmoninimas, sisimąstymas, procesas, turimos patirties tobulinimas, įvykių analizė, (pa)stebėjimas, filosofinis pažinimas.

Refleksija labai reikalinga dirbant terapijoje su poromis, šeima. Refleksijos įgūdis palengvina terapinį darbą sesijoje, nes gebantis savo patirtis verbalizuoti klientas ar klientai lengviau įsitraukia į terapinį procesą. Refleksija padeda išvengti abautizmo, pasakojimo naratyvinių istorijų ir leidžia sesijoje kalbėti apie esmes. Grupinėse terapijose refleksijos siekiama po kiekvienos sesijos, pratimo ir eksperimento, atgaliniam ryšiui gauti, grupės pradžios pasidalinimui ir grupės užbaigimui. Žmogus nuolat yra procese, todėl apčiuopti, kas vyksta čia ir dabar yra neįmanoma, todėl patirties įžodinimui yra reikalinga refleksija. Kad ji nevirstų tiesiog žodžių srautu, žmogus privalo treniruoti savo kalbą ir įgauti įgūdį tai daryti nešokinėjant nuo temos prie temos, o gebėti tolygiai išsakyti savo patirtis. Klientai, gebantys reflektuoti, taupo grupės laiką, patiems klientams tai augina savivertę, sąmoningumą. Mokomės ne iš patirties, o iš refleksijos apie patirtį.

Refleksija šeimoje

Savirefleksija ir refleksija šeimoje padeda klientams susikalbėti tarpusavyje, nekartoti tų pačių istorijų, „neužsiciklinti“. Didžiausia refleksijos nauda yra gautos patirties asimiliacija, jos integravimas į save. Refleksijos dažnai privengia kūno ir geštalto terapeutai, nes šiam procesui reikalingas mąstymas, iš esmės tai ir yra savęs paties apmąstymas, savo ptirties racionali analizė ir įsisąmoninimas. Refleksijos rezultatas akimirka: eureka. Be refleksijos neįmanoma nieko naujo išmokti, sužinoti. Refleksijos reikia mokyti poras ir šeimas kaip komunikacijos metodo, kuris leidžia kiekvienam šeimos nariui lengviau save įžodinti, išreikšti savo poreikius, jausmus. Gebėjimai gerai reflektuoti sumažina mąstymo klaidų kiekį, nuima įtampą, mažina stresą, reflektuotos patirtys lyg atvėsinamos, ramiai intergruojamos į asmenybę. Šeimos, kurios skiria laiko refleksijai to išmoko ir savo vaikus, kurie perima šią patirtį ir auga sąmoningesniais. Refleksija šeimos rate artina jos narius, tai gali tapti savaitės tradicija susėsti ir aptarti, kas įvyko, ką šeima ir kiekvienas jos narys patyrė, ką užfiksavo, išmoko. Reflektuojančios šeimos konfliktuoja rečiau, jos išmokusios priimti kitą nuomonę, vertinti kito patirtį, į sunkias situacijas reaguoja ne spontaniškai, o sąmoningai, geba pagrįsti, argumentuoti savo sprendimus. Galima reflektuoti verbaliai ir raštu. Dienoraščio rašymas viena iš kasdienių refleksijos praktikų, prieinama kiekvienam.

„Mokymasis be mąstymo yra beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas.“ – Konfucijus.

Savirefleksija, kaip svarbiausias emocinės kompetencijos tobulinimo gebėjimas yra gebėjimas stebėti ir analizuoti savo elgesį, jausmus, kūno fenomenus. Gebėjimas keisti save siekiant geresnių rezultatų. Savirefleksija naudinga bet kuriai profesijai, ir psichoterapeutams taip pat, savęs pažinimui. Sugebėjimas matyti save iš šalies – savimonė – yra ryškus žmogiškumo požymis. Savęs suvokimas leidžia mums pamatyti save kitų žmonių akimis, jausti, mes galime mintimis persikelti į kitą patalpą, vaizduotėje apsvarstyti bei suplanuoti būsimą elgesį. Mąstymas apie save, vykstantis per įsisąmoninimą savo kūno pojūčių, minčių, jausmų, poreikių, nuostatų, norų ir tikslų, sąmoningas suvokimas, ką dabar darau, kas manyje vyksta, ko siekiu ar noriu, ko vengiu – visa tai yra savęs pažinimo proceso aktas – savirefleksija.

Kas su manimi dabar vyksta? Ko dabar aš noriu? Ką aš dabar darau?

Psichologijoje sąvoka savirefleksija suprantama kaip asmens gebėjimas analizuoti savo paties psichines būsenas ir veiksmus (R. Augis, R. Kočiūnas ir kt., Psichologijos žodynas, 1993, psl. 252), pasižiūrėti į save iš šalies.

Savirefleksija remiasi introspekcija (savistaba), savianalize. Taigi, pažinti save, įvertinti įvairius įgūdžius padeda savirefleksija, kurios dėka įsisąmoniname savo santykį su nagrinėjamu reiškiniu, įvykiu, įvertiname, ką mums reiškia tai, ką sužinojome, pamatėme, patyrėme. Vienas iš svarbiausių psichologinio mokymosi kriterijų yra žmogaus motyvacija, jo noras savarankiškai ir motyvuotai dalyvauti veikloje. Pats svarbiausias dalykas, kad mokinys pats norėtų mokytis ir pats suformuotų ir įsisąmonintų mokymosi tikslus. Jis pats savais žodžiais turi juos pasakyti, įvardinti, tik jis vienas žino kas jam svarbiausia, tai lyg beldimasis į begalinę vidaus tvirtovę. Kai kopi mokslo žinių kalnu, ne tam kad reikia, o tam kad atrastum, kelionė tampa kupina naujo patyrimo, kuris džiugina tave, ir lyg nešte neša į priekį.

„Kai pats sąmoningai apsisprendi ir įsitrauki į darbą, tam darbui pajunti antplūdį jėgų.“ – F. Perls, 1977.

Pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosfera su visišku atsidavimu ir besąlygišku priėmimu yra būtinas prasmingo mokymosi pagrindas. Tuomet įsivyrauja santykis „Aš – Tu“ vietoj grėsmingojo „Aš – Jis“ (G. Butkienė, A. Kepalaitė, Mokymasis ir asmenybės brendimas, 1996, psl. 249) ir „Aš – Tai“.

Refleksija yra vienas iš požymių, kuris mus skiria nuo gyvūnų, tai fenomenas, kuris leidžia žmogui suprasti, žinoti apie save. Žinojimas kaip esu šiame pasaulyje, kaip jame veikiu, kaip jį jaučiu yra geštaltinis iš esmės, nes pagrindinis klausimas yra „kaip?“.

Terapija žmogui reikalinga, kad jis galėtų susivokti, kaip jis yra pasaulyje, asmenybės augimas priklauso nuo to, kiek žmogus yra pažįstamas su savo vidiniu pasauliu. Savęs pažinimas prasideda nuo savistabos, nuo pirmo laiptelio ant kurio stoviu su veidrodėliu, kuris nukreiptas į mane patį. Kas aš toks? Kaip aš atrodau? Iš esmės tai apgalvojimas savojo Aš, konstruktyvi savo veiksmų kritika, savęs lyginimas su kitais, bandymas save priskirti normaliems ar nenormaliems, juokauju. Reflektuojantis žmogus save mato iš šalies, jis savo paties stebėtojas. Individai, gebantys reflektuoti save, geba ir poroje susikalbėti, vienas kitam pasakyti apie savo poreikius, lūkesčius, geba išklausyti ir priimti kito nuomonę, jausmus. Kiekvieno atskiras gebėjimas save reflektuoti porai ar šeimai suteikia daugiau galimybių gyventi darniai, o atėjus į terapiją sklandžiau įveikti kliūtis ir iššūkius. Dažna šeimų ir porų problema yra nesusikalbėjimas, o tai kyla iš žemo emocinio intelekto, o dar tiksliau iš negebėjimo reflektuoti.

Refleksija (lot. Reflexio – atgręžimas): 1. filos. savo psichikos stebėjimas ir mąstymas; gilus susimąstymas, pagrįsti samprotavimai; 2. psichol. procesas, per kurį žmogus pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas.

Refleksijos pramotė žinoma yra filosofija, jai refleksija yra įrankis, leidžiantis apmąstyti žmogaus būtį.

Sokratas rašė, kad refleksija yra vienintelis būdas augti vidumi, tobulėti, tai būdas apvalyti save nuo įkyrių minčių, stereotipų, prietarų. Tam, kad būti, reikia būti mąstančiam, t.y. pagal Dekartą „cogito ergo sum“ – mąstau, vadinasi egzistuoju.

Pjer de Šarden rašė: refleksija – tai ne tik žinios, bet ir galimybė įsisąmoninti žinias. Tai dar vienas požymis, skiriantis mus nuo gyvūnų. Savianalizė yra būdas plėsti savo suvokimą, įsisąmoninimą. Pvz.: jei aš nepajėgus suprasti, kad mano nuotaika visada bloga, nes aš visada galvoju apie blogus dalykus, niekas man negali padėti išeiti iš šios situacijos.

Refleksija tai valios veiksmas, sprendimas stabdyti begalinį automatinių minčių srautą ir imti save suvokti čia ir dabar momente.

Refleksija yra būtina sąmoningumo ugdymo procese. Geštalto terepeuto užduotis išmokyti klientą sustoti čia ir dabar ir reflektuoti savo būties akimirką.

Teisingai reflektuoti – tai mąstyti racionaliai, nesiremti fantazijomis apie save, spėjimais, interpretacijomis, o fiksuoti čia ir dabar fenomenus.

Reflektuoti – tai:

- kontroliuoti ir analizuoti savo minčių srautą;
- vertinti savo paties mąstymą ir požiūrį;
- išsivaduoti iš introjektų, toksiškų minčių;
- sąmoningai rinktis galimybes;
- atrasti savo paslėptus resursus ir gabumus.

Žmogus su prastais savirefleksijos įgūdžiais kiekvieną dieną kartoja tas pačias klaidas, kenčia nuo to. Reflektuoti – tai išjungti autopilotą.

Konstruktyvi refleksija – tai išvadų darymas, apmąstant savo patirtį, tai grėblių pašalinimas iš savo kelio.

Destruktyvi refleksija – „užsiciklinimas“ ant savo problemų, nuolatinė analizė, be išvadų pasidarymo niekur neveda tik sukelia kaltės jausmą, tai užstrigimas mąstymo procese. Geštalto terapija moko išeiti iš destruktyvios refleksijos.

 

Septynios refleksijos formos:

  Komunikacinė – padeda spręsti problemas susijusias su sociumu.
  Asmeninė – savęs pažinimui, savikorekcijai.
  Intelektualinė – reikalinga, kai reikia rasti daugiau nei vieną sprendimą, variantą.
  Filosofinė – instrumentas leidžiantis gilintis į egzistencinius klausimus, ypač gyvenimo prasmės.
  Socialinė – apmąstymui, ką kiti mano apie mane, projekcijų tikrinimas.
  Mokslinė – nukreipta į mokslinių tyrimų metodikas, teorijų kūrimą.
  Psichologinė – pažinimo ir analizės būdas, kaip būti su savimi, kaip būti su kitais, kaip būti poroje, organizacijoje.

Trys refleksijos formos:

  Situacinė – čia ir dabar akimirkos, vykstančio proceso įsisąmoninimas. Reikalinga terapinėse sesijose, kaip gautos patirties verbalizacijai, asimiliacijai.
  Retrospektyvinė – praeities patirties asimiliacija, leidžianti pasidaryti išvadas, atsekti įsisenėjusius elgesio paternus, emocines reakcijas.
  Perspektyvinė – apmąstymas, ateities planavimas, pasiruošimas ateities įvykiams. Savo gyvenimo projekto perspektyvos, ateities tikslų nusistatymui.

 

Kaip išmokyti teisingai reflektuoti?

Pagrindinės sąlygos yra asmeninė motyvacija ir nuolatinė refleksijos treniruotė.

Analizuokite savo veiksmus ir priimtus sprendimus. Svarbu tai daryti adekvačiai, žiūrint į save iš šalies, neklijuojant sau etikečių, kad mano veiksmai baisūs arba priešingai idealūs. Pirmieji sukelia baimę, antrieji neleidžia pamatyti klaidų.

Eksperimentas.

Kaip reflektuoti? Vizualizuokite save, pamatykite savo pavidalą taip, lyg jūs būtumėte kažkas kitas, žiūrėkite į save kito/ stebėtojo akimis ir užduokite sau kelis klausimus:

  Kaip jis galėjo pasielgti šiandien, sugalvokite kokius du tris variantus?
  Kokių klaidų galėjo išvengti?
  Ko buvo galima nedaryti šiandien visai?
  Ką galima būtų padaryti dar papildomai?
  Kokius jausmus jam teko išgyventi, ką jis patyrė?

Jūsų užduotis peržiūrėti praeitį kitais galimais variantais, tokiu būdu jūs praplėsite savo ateities patirčių ribas, didinate savo ateities perspektyvas.

Bendraukite su kitais žmonėmis kuo daugiau, taip lavinate savo komunikacinius gebėjimus, imate labiau suprasti kitus, daugiau intereso ir naudos gauti iš pokalbio.

Užduokite kuo daugiau klausimų, tikrinkite savo projekcijas, fantazijas apie kitus.

Pažindinkitės su naujais žmonėmis, kurie turi kitokį pasaulio matymą nei jūs. Priimdami kažką naujo mes tampame lankstesni ir lengviau kūrybiškai prisitaikę prie aplinkos, lengviau susitvarkome su iššūkiais.

Kiekvieną vakarą „prasukite“ savo dieną.

Kokių įvykių ji buvo pilna? Kas įvyko gero, o kas blogo? Pabandykite iki smulkmenų prisiminti viską. Toks vakaro analizės principas padeda suprasti priežasties-pasekmės dėsnius, dings klausimas ir nuostaba: kaip tai galėjo nutikti? už ką man tai? kas dėl to kaltas?

Pasidalinkite savo refleksija poroje.

Dienoraščio rašymas yra dar vienas būdas savireflektuoti.

Savirefleksija yra priešnuodis gyvenimui autopilotu.

Savirefleksija yra būtina ir terapeutui.

Raskite laiko apmąstymams.

Jei jaučiate, kad nuolat trūksta laiko, jei sunkiai derinate darbus ir asmeninius reikalus, panašu, kad sunkiai randate laiko ir refleksijai. Savirefleksija galima bet kada ir bet kur. Galima pabandyti kasdienius buities darbus derinti su savirefleksija.

Bet kuris laisvas laiko gabalėlis gali virsti refleksija. Reflektuokite tik prabudę ryte, prieš užmiegant. Šis laikas yra puikus pasiruošimas sekančiai dienai arba dienos patirties asimiliacijai.

Reflektuokite duše, ypač tuos dienos įvykius, kurie jums kėlė nemalonius jausmus. Atsipalaidavimas ir vanduo gali nuplauti įtampas.

Kelionė į arba iš darbo gali būti puikiu laiku savirefleksijai.

Būkite ramus.

Savirefleksija produktyviausia, kai esate vienas, atsipalaidavęs ir ramus. Pašalinkite iš aplinkos visus įmanomus dirgiklius. Skirkite laiko tik sau, savo mintims ir jausmams. Ramybės laikas teigiamai veikia visą sveikatą, didina produktyvumą.

Apmąstykite save ir savo patirtį. Retrospektyvinė analizė.

Svarbu apmąstyti tiek geras, tiek ir blogas savo dienos patirtis, šis procesas geštalte būtų kaip išėjimas iš kontakto ir asimiliacijos fazė, kuri asmenybę pakelia į aukštesnį lygį, tai yra augina. Verta apmąstyti savo tikslus ir atsakyti sau pačiam į klausimą: ar aš šiandien pajudėjau link tikslo, kokius žingsnius žengiau?

Refleksija gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė apžvalginė, tada vertėtų sau užduoti klausimus:

  Koks žmogus aš esu?
  Ar aš augu? ar tobulėju? kaip tą darau?
  Ar esu sau ištikimas?

Eksperimentas.

Pareflektuokime su kitu grupės nariu patį „refleksijos“ terminą.

Tokiu būdu gautos žinios ir nauja informacija nusėsta atmintyje, įsirašo į ilgalaikę patirtį. Mokymosi procese – tai žinių įtvirtinimas. Terapijoje klientai taip pat gauna žinių ir jos jiems reikalingos ateityje, todėl reikalinga refleksija.