Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Psichoterapiniai įgūdžiai

Psichoterapinių įgūdžių taikymas slaugoje

 Šiandienos medikai, kitų sričių specialistai susiduria su gausybe žmogiškų problemų. Ne visoms problemoms galima iškelti diagnozes ir gydyti tradiciniais metodais. Liga ar sveikatos sutrikimas dažnai paliečia ne tik žmogaus fizinį kūną, bet pakenkia ir žmogaus psichikai.  Žmogiškai sielai pasveikti ir atsitiesti nepakanka medikamentų ir  modernių gydymo metodų, dažnai išskirtiniu vaistu turi tapti pasakytas žodis.

  Slaugos specialistams, ypač psichikos sveikatos slaugytojams iškeliamas naujas uždavinys įgyti ir praktikoje taikyti naujas bendravimo kompetencijas. Patikslinsiu - tai yra psichoterapinio bendravimo, psichologinio konsultavimo ir  psichoedukacijos kompetencijos. Slaugos mokslas jau nepsiriboja slaugomu fiziniu kūnu, ar psichinės būsenos stebėjimu. Slauga perauga į holistinį mokslą ir praktiką.  Šalia slaugos intervencijų, iškeliamų slaugos problemų, sudaromų slaugos planų, atsiranda erdvė paciento ir jo artimųjų konsultavimui, psichoedukacijai ir  psichohigienai.

  Slaugos specialistų specializacijos ir  tobulinimosi galimybės neribotos. Rengiama ne mažai kursų, seminarų, kuriuose jau mokoma naujų įgūdžių daug dėmesio skiriama specialistų psichologiniam pasirengimui dirbti šį sunkų ir atsakingą darbą. Dažnai išgirstu, kad slaugytojai nėra psichologai ir jiems persunku šalia slaugos procedūrų konsultuoti ir  edukuoti. Taip kalbama, nes baiminamasi naujų terminų kaip psichoterapija ir  konsultavimas. Ši tema nėra nauja, nes bendravimas slaugoje yra vienas iš pagrindinių slaugos įrankių, padedančių surinkti anamnezę, sekti ir stebėti paciento sveikatos pakitimus, jį informuoti apie procedūras, medikamentų ir intervencijų sukeliamus nepatogumus, simptomus ar šalutinius poveikius. Visa tai slaugos specialistas gali atlikti kalbėdamas technine/medicinine kalba, o gali savo informaciją pateikti kaip vaistą, kaip emocinę paramą.

 Kiekvienam iš mūsų yra tekę sirgti, jausti didesnius ar mažesnius sveikatos sutrikimus, nežinau ar yra žmonių, kuriems medikai nėra sukėlę nerimo ar įtampos. Pati esu slaugytoja, atrodo,kad turėčiau nebijoti ir nejausti nerimo bendraujant su gydytojais ar kitais slaugos specialistais. Realybė kitokia. Sveikata yra mano asmeninis turtas, mano kūnas ir siela yra man labai svarbūs ir viskas, kas susiję su jais, man yra be galo jautru ir intymu. Visa informaciją, kurią gaunu iš medikų priimu labai arti savęs, išgirstu kiekvieną balso intonaciją, pastebiu kiekvieną mediko nuovargio ar atsainumo, o gal šaltumo ženklą, kiekvieną gestą iššifruoju savaip. Mano baimė ir nerimas dėl sveikatos šiuos mano pojūčius iškreipia ir hiperbolizuoja, viską matau per kitokius akinius. Todėl labai svarbu, kad slaugos specialistai nei savo kalba, nei savo elgesiu, nepakenktų slaugomam žmogui. Čia vėl tenka prisiminti pagrindinę Hipokrato priesaiką : Nepakenk. Nenoriu ir negaliu nuvertinti slaugytojų, jie tobulina savo bendravimo įgūdžius ir  progresas slaugoje yra didžiulis. Mano šiandieniniai žodžiai skirti ne tam, kad girčiau, ar peikčiau, o tam, kad nuraminčiau, kad nei psichoterapija, nei psichologinis konsultavimas nėra tokie iššūkiai, kurių negalėtų išmokti slaugytojai.

 Psichologinio konsultavimo tikslas yra pagelbėti žmonėms, kurie susiduria su gyvenimiškais sunkumais, dažnai tai yra pakitęs gyvenimo pobūdis dėl ligos, pakitusi žmogaus savęs jausena, adaptacija. Vienas iš geriausiai konsultavimą apibūdinančių apibrėžimų, pateiktas H.M Burks ir B.Stefflre:

 “Konsultavimas grindžiamasprofesiniu santykiu tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra “asmuo-asmuo”, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės.Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas”. Šis tikslus, bet sausas apibrėžimas verčia mane prisiminti filosofo Martino Buberio žodžius pasakytus apie santykį ir kontaktą, kad ne kiekvienas santykis yra kontaktas, bet kiekviens kontaktas yra santykis. Svarbu susitikti pokalbyje, dialoge žmogų santykyje “Aš-Tu”, o ne santykyje “Aš-Tai”. Tokiu būdu sanytkis visrta dviejų žmonių susitikimu, kur kiekvienas žodis veda asmeninio tobulėjimo kryptimi ir turi gydomąjį, terapinį poveikį. Žinome žodžio galią, jis gali pakelti ir užauginti sparnus, jis gali nutrenkti į kančių bedugnę. Ne veltui Biblija teigia, kad pradžioje buvo žodis... Žodis yra energijos nešėjas, žodis yra sakralus veiksmas ir žodis turi galią materializuotis. Nei vienas naujas daiktas neužgimė be daikto idėjos, o idėja be žodžio, štai tokią galią turi žodis. Žodis yra ir slaugos specialistų ,ir kiekvieno žmogaus darbinis įrankis. Svarbu išmokti meistriškai juo naudotis. Psichoterapija nėra niekas kita kaip gydymas žodžiu, gydymas santykiu, kur psichoterapeutas yra ir įrankis, ir vaistas.

 Slauga nepretenduoja užimti psichoterapijos pozicijų, bet renkasi naujus įrankius pasiekti savo tikslams. Psichoterapinio  bendravo kompetencija dar vienas toks įrankis, kuris padės geriau slaugyti pacientus ir  išvengti jiems padaromos psichologinės žalos ar sukeliamo diskomforto.

  Bendravimo įgūdžiai padės specialistams

-        paskatinti pacientą gyventi sveikiau, produktyviau, net esant tam tikrų sveikatos sutrikimų, apribojimų ar net esant neįgaliam;

-        lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, kurias nulėmė pakitusi sveikatos būsena ar  negalia;

-         pacientui priimti efektyvius gyvenimo sprendimus, kurie pagerins jo adaptaciją;

-        tinkamai suteikti emocinę paramą, nedalinant nepagrįstų patarimų, neįtakojant jo sprendimų;

-        geriau užmegzti kontaką su pacientu , jo artimaisiais, juos konsultuojant, edukuojant.

 Svarbus dalykas yra nepamiršti, kad konsultanto ir kliento/paciento tikslas turi būti vienas – jo gyvenimo kokybės gerinimas, sveikatos puoselėjimas. Nei medikas, nei slaugytojas, nei kuris kitas specialistas nėra ir negali būti atsakingas už paciento pasirinkimus, atsakomybę už savo sveikatą turi prisiimti pats pacientas, jis privalo išmokti veikti, spręsti, keistis, tobulėti. Psichoterapijos užduotis yra nešti kliento žibintą ir apšviesti jo kelią, pats žmogus pasirenka ar žengti į duobę ar pasirinkti saugų kelią. Kai ne midikai, o pats žmogus taps atsakingu už savo sveikatą, kai kreipsis į medikus ne gydymo , o profilaktikos tikslais, kai taps sąmoningais tiek savo tiek kitų atžvilgiu, visa visuomenė taps sveikesnė. Reikia laiko įsisąmoninti, kad tu esi savo kūno ir psichikos šeimininkas, kad jautiesi taip kaip gyveni, o gyveni taip kaip pasirenki. Pats sau esi ir priežastis, ir pasekmė.

  Norint slaugoje taikyti psichoterapinio konsultavimo įgūdžius yra svarbu turėti tam tikrą požiūrį į žmogų. Konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus savybes, į pozityvią sveikatą, atsiribodamas nuo negalios ar sutrikimų laipsnio. Ir kaip teigia Jordan “individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų....ligos, invalidumo, seno amžiaus”.

 B.E Gilliland pasiūlytas konsultavimo proceso modelis vadinamas eklektišku, bet jis universalus ir jį gali perimti kitų sričių specialistai ne tik psichologai ar psichoterapeutai.

 Problemos tyrimas – Problemos apibrėžimas - Alternatyvų paieška ir identifikacija – Planavimas – Veikla - Rezultatų įvertinimas ir grįžtamasis ryšys.

Nenoriu išsiplėsti į konkrečių technikų pristatymą, mano tikslas buvo paskatinti slaugos specialistus drąsiai priimti iššūkius ir mokytis naujų įgūdžių, kurie bus naudingi ne tik profesinėje, bet ir asmeninėje veikloje.