Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Namai, kurie ne namai

Skaudžiausias krizes vaikams tenka išgyventi nedarniose šeimose, skaudžiausiai juos žaloja artimieji ir stresas. Šeima lyg atskira valstybė saugo savo sienas ir vengia savo bėdas nešti į išorę, todėl vaikai, augantys tokiose šeimose negauna laiku palaikymo, dėmesio ir pagalbos. Pamatyti, atpažinti ir mokėti suteikti pagalbą vaikui yra visų mūsų pareiga. Abejingumas kenčiančiam vaikui yra empatijos stygiaus, sudiržusios širdies bruožas. Gaila, bet dažnai visuomenė tiesiog negeba atpažinti požymių, kurie rodo, kad vaikas yra krizėje ar pats tiesiogiai patiria smurtą ir prievartą.

Požymiai, kurie rodo, kad vaikas patiria prievartą, yra artimame kontakte su tais, kurie smurtauja, patiria smurtą:

- agresyvus elgesys, susierzinimo bangos;

- abejingumas aplinkai, nusišalinimas nuo įvykių, bedravimo, aplinkos;

- perdėtas nuolaidžiavimas kitiems;

- neramus miegas, naktiniai košmarai;

- depresija, užsisklendimas savyje;

- paslaptingumas šeimos rate, bandymas izoliuotis nuo aplinkos, svetimų žmonių;

- kitų žmonių baimė, baimė pasilikti vienam su kitais žmonėmis;

- vaikas laimingas ir atsipalaidavęs tik vietose, kuriose nėra artimųjų;

- nedalyvavimas visuomeninėje veikloje, draugų neturėjimas;

- mokymosi rezultatai neatitinka vaiko gabumų;

- nepasitikėjimas suaugusiais žmonėmis;

- bėgimas iš namų, suicidiniai bandymai;

- mokyklos nelankymas, pesimistiniai pasisakymai;

- asocialus elgesys.

Šeimoje, kurioje kuris nors vienas suaugęs žmogus smurtauja prieš kitą žmogų, vaikams nepavyksta išvengti smurto. Dažniausiai smurtauja vyrai, apie 70 procentų. Smurtautojas net neliesdamas fiziškai artimoje aplinkoje esančio vaiko, prieš jį smurtauja pasyviai. Smurto aplinka aktyviai arba pasyviai bet visada paliečia joje gyvenantį vaiką. 90 procentų vaikų smurtaujančioje aplinkoje yra matę arba patyrę smurtą patys. Vaikas, matęs arba patyręs smurtą savo elgesiu, mąstymu ir emociniu fonu yra identiški. Apie 60 procentų vaikų patiria sužalojimus, bandydami apginti savo artimuosius, dažniausiai mamas arba už save mažesnius brolius, seseris, augintinius.

Viena iš trijų nėščiųjų moterų patiria fizinę prievartą. Smurtą patyrusios nėščiosios du kartus dažniau patiria persileidimus. Smurtą arba prievartą patyrusios nėščiosios pagimdo mažo svorio arba neišnešiotus kūdikius.

Bazinis jausmas, kurį patiria traumuojami vaikai yra baimė. Baimė gali turėti daugelį apraiškų. Vieni vaikai bijo užsisklęsdami savyje, tapdami lėtais ir apatiškais, kiti priešingai reaguoja labai impulsyviai ir agresyviai. Saugioje ir ramioje aplinkoje vaikų baimės neišnyksta, jos sugrįžta prisiminimų blyksniais, naktiniais košmarais.

„Subjektyvi patirtis yra būtina tapatybės pajautimo ir sąmoningumo sąlyga.“ – J. Bugentalis. Psichika įjungia apsaugos mechanizmus ir stengiasi traumuojančius įvykius ištrinti iš atminties, palikdama pilkas užmaršties dėmes. Vaikiškoje tapatybėje traumuojantys įvykiai taip pat palieka tuštumą, nerašoma asmeninė vaiko identiteto istorija. Psichoterapijoje tenka susidurti su suaugusiais žmonėmis, kurie neatsimena savo vaikystės arba neatsimena tik kai kurių savo gyvenimo etapų – ne visada, bet tai tikrai gali būti žymekliu, kad žmogus yra patyręs skaudžius išgyvenimus. Kuo daugiau trauminių patirčių, tuo daugiau gali būti pilkų, tuščių atminties dėmių asmens istorijoje. Psichika kartas nuo karto prasklaido rūką ir iš jos išnyra prisiminimų blyksniai, kurie neduoda ramybės. Traumuotas vaikas auga fiziškai, bet nesirašo jo tapatybės istorija. Klausimas „kas esi TU?“ sunkiai atsakomas, nes žmogus yra jo istorija, traumuoti vaikai neturi „savo“ istorijos, jie pamiršę save.

Namai, kuriuose smurtaujama, liejasi pyktis, keiksmai, agresija vaikui tampa kalėjimu, kuriame jis kali. Mažasis kalinys tampa šiurkštus ir užsispyręs, nesukalbamas ir visada pasiruošęs gintis. Namai praranda saugumą ir vaikai, kai tik gali bėga iš jų, lyg iš kalėjimo. Jiems daug mieliau būti pas draugus, gimines, net kaimynus. Kiti prieglobstį randa bibliotekose, mokyklose, o kiti netinkamose kompanijose, rūsiuose, garažuose – ten, kur jų nepasiekia neprognozuojama situacija. Nesaugumas tampa juos lydinčiu jausmu visą gyvenimą. Neturėdami saugumo vaikai save laiko beverčiais, niekam nereikalingais, kuriuos galima žaloti ir skriausti, nes jie yra tiesiog niekas. Vidinė vertė nesusikuria nesaugioje aplinkoje.

Vaikai kopijuoja suaugusių žmonių elgesį, todėl vaikai iš prievartą ir smurtą patiriančių šeimų, vietoj jausmų naudoja fizinę agresiją. Pykčiu ir agresija jie atsako į bet kokį nepasitenkinimą situacija. Pyktis, konfliktuoti, vesti debatus vaikai turėtų išmokti namuose. Matydami tėvų netinkamą pavyzdį, jie ima elgtis taip pat, tokiems vaikams normalu yra muštis, kai kažko nori, kai kažkas nepatinka, net tada, kai jie liūdi ar net nuobodžiauja. Nemokėdami žodžių, kurie nusako jų jausmus, nuotaikas, jie visada giebiasi agresijos, rėkimo, daiktų laužymo. Vaikai, nematydami tinkamo pavyzdžio nemoka išreikšti jausmų žodžiais, dažniausiai atpažįsta tik baimės ir pykčio jausmus.

Jautresni, daugiau empatijos turintys vaikai patys įsitraukia į šeimos konfliktus, prisiima taikdario, gelbėtojo vaidmenį, stengiasi nutraukti konfliktus, sutaikyti tėvus. Dažnai jaučia kaltę ir atsakomybę už tai, kad suaugusieji pykstasi, smurtauja vienas prieš kitą. Vaikui labai sunku priimti vienos ar kitos pusės taisykles, jis nori būti geras abiems tėvams, yra draskomas vidinio lojalumo kažkuriam konflikto. Tokie vaikai neturi vaikystės, jie nekuria savęs, jie kovoja suaugusių žmonių kovas, mąsto jų mintimis ir jaučia jų jausmus. Susiliejimas su suaugusiu atima iš vaiko vaikystę, bet tuo pačiu ir galimybę užaugti savarankiška asmenybe.

Kasdienė įtampa šeimoje sekina vaiko nervų sistemą, jie perdega, būdami taikdariais ir dažniausiai mamos gynėjais. Jų perdegimas pasireiškia nusivylimu gyvenimu, savimi ir suaugusiais žmonėmis. Jie praranda tikėjimą ateitimi, viltį, kad bus geriau, kad kažkada viskas baigsis. Žlunga jų tikėjimas, kad šeima gali būti taiki, darni, saugi, tokie vaikai ateityje labai sunkiai kurs savus santykius, nepasitikės kitu žmogumi.

Tėvai, kurie rūpinasi savo vaikais, nors ir gyvena nedarniuose santykiuose, visaip stengiasi vaikus apsaugoti nuo streso. Dažniausiai pasirenkama slapukavimo, nutylėjimo technika, kuri nėra tokia žalinga kaip atviras smurtas, prievarta, bet yra taip pat žalinga. Vaikai ir jų mamos – tai susisiekiantys indai. Jei mama jaučia nerimą, įtampą, baimę, tą patį jaučia ir vaikai, tik slapukaujant jie nežino priežasties. Disonansas tarp to, kas kalbama ir kas vyksta vaikus veda į sumaištį. Informacijos trūkumas veda į neadekvatų sitaucijos vertinimą, neadekvačias rekacijas, regresą. Vaikai gyvena tame pačiame įtampos lauke, todėl paaiškinti jiems kas vyksta yra tiesiog būtina.

Nesantaiką šeimoje vaikai išgyvena kaip savo gyvenimo krizę. Ne visada tėvai gali jiems padėti ją išgyventi. Geriausia, kad tokiai šeimai padėtų specialistai. Pagalba labai skirtinga, nes skirtingo amžiaus vaikams reikia ir skirtingos pagalbos. Pagalba turi būti orientuota į vaiko saugios aplinkos atkūrimą, jei tai neįmanoma – pakeitimą. Vaikui, patiriančiam stresą, įtampą reikalingas patikėtinis, žmogus, kuriam jis gali išsipasakoti, kuris klauso, ramina, priima vaiko jausmus ir elgesį, atsako į jo užduodamus klausimus. Vaikus labai kankina nežinomybė ir situacijos neapibrėžtumas, todėl tikslinga yra vaikui aiškinti, kas vyksta, ko galima tikėtis ir kur gauti palaikymo ir pagalbos. Seneliai, vyresni broliai ir seserys yra puikūs pagalbininkai, jaunesniam vaikui. Psichologai, psichoterapeutai, pedagogai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai yra trūkstama pagalbos grandis vyresniems vaikams. Vaikas, kuris turi suaugusio žmogaus užnugarį lengviau išgyvena krizes. Tikru pagalbininku vaikui krizių metu gali būti bet kas, kas suteikia saugumą, apgina, bet kokie namai ar aplinka, kurioje vaikas gali nors trumpam pasimiršti, atgauti jėgas, emociškai sušilti jį stiprina grįžimui į savus namus. Laisvalaikis, savaitgaliai ir atostogos darnioje draugų šeimoje, pas gimines ar net stovykla vaikui yra laikas, kai jis gali save reabilituoti. Vaikai kaip ir suaugę nemėgsta gailesčio, bet mielai priima rūpestį ir meilę. Visos krizės anksčiau ar vėliau baigiasi, suteikti vaikui viltį, palaikyti jį yra visuomenės pareiga. Visuomenė yra visų mūsų visuma.