Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Kinoterapija - alternatyva psichoterapijai

 

Kada ir kam naudinga terapija? Kodėl verta ją išbandyti?

Psichoterapija gali būti naudinga kiekvienam žmogui, kuris yra atsidūręs kryžkelėje, krizinėje situacijoje, kai norima save pamotyvuoti kokybiniams pokyčiams, kai sunku padaryti sprendimus. Geštalto terapija skirta ne tik su problemomis susidūrusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie nori geriau save pažinti ir suprasti, kas vyksta su jais ir jų gyvenime. Į terapiją verta ateiti vien tam, kad susivokti kaip gyveni, ar nesi patekęs į toksiškus santykius, priklausomybes, ar užpuolė somatiniai negalavimai. Daugelis kūno sutrikimų yra įveikiami psichoterapijos metu. Susitikimai su psichoterapeutu yra puikus būdas nagrinėti egzistencinius klausimus, išgedėti netektis, ar sklandžiau išgyventi skyrybas.

 

Kokių mažiau girdėtų terapijos rūšių esama?

Pasaulyje priskaičiuojama daugiau kaip keturi šimtai terapijos rūšių ir porūšių. Lietuvoje kiekvienais metais vis daugėja naujų terapijų, pradedant šokio, judesio, dramos, sapnų, tanato, bodynamikos, bioenergetinės analizės, kvapų, gongų, muzikos, knygų ir t.t. Kiekvienas giliau pasidomėjęs terapiją gali pasirinkti pagal savo skonį ir pomėgius arba pagal poreikius.

 

Papasakokite išsamiau apie Jūsų taikomas bibliografijos ir kino terapijas? Kaip vyksta šie užsiėmimai?

Biblioterapiją savo praktikoje taikau dažnai, nes esu bibliofilė, tai yra knygų mylėtoja. Kai jaučiu, kad klientui vienos valandos pokalbio yra mažai, kai norisi jam kažką duoti, kas būtų į temą likusią savaitę – knyga yra geriausia mano pavaduotoja. Niekada nerekomenduoju klientui knygos, kurios nebūčiau pati prieš tai perskaičiusi. Dažnai knyga tampa mus jungiančiu tiltu, bendra tema, apie kurią galime diskutuoti. Biblioterapijai taikau ir savo rašytus teksus, bet šiemet išleistą bendrą su Kamila Golod knygą „Skolinta iliuzija“. Grupinėje terapijoje bendri skaitomi tekstai kviečia diskutuoti, ginčytis, formuoti nuomonę, požiūrį, plėsti akiratį. Kinoterapija nei pasaulyje, nei Lietuvoje nėra naujas dalykas. Kinoterapiją galima rekomenduoti kaip savipagalbos instrumentą. Kino filmai skatina žmones įsijausti į personažų gyvenimą, išgyventi jų jausmus, emocijas, rasti naujų sprendimų. Filmai veikia kaip katalizatoriai, jie suaktyvina žmogaus užslėptas emocijas, iškelia užslėptas temas. Apie filme matytus žmones daug lengviau kalbėti nei apie save patį. Psichoterapijoje taikant kiną, galima filmą žiūrėti kartu su klientu ir jį aptarti, tai didina kliento ir terapeuto pasitikėjimą vienas kitu, bendrystę. Filmus galima skirti kaip namų darbus klientui, kad šis ateitų juos pažiūrėjęs ir sesijos metu būtų galima kelti klausimus, dalintis nuomone. Su filmo herojais siūloma pasikalbėti: „Ką tu pasakytum jai, jei būtum jo vietoje?“, „Ką padarytum kitaip nei filme?“, „Kokios filmo pabaigos norėtum tu?“.

 

Šaltuoju metų laiku daugiau sėdime prie televizorių, ką ir kodėl patartumėte žiūrėti dėl psichinės sveikatos, o ko verčiau nežiūrėti?

Komedijos yra lengvi antidepresantai rudenio vakarams, kurie tinka visai šeimai. Juoko terapija kaip dar viena terapijos rūšis mano mėgiama ir rekomenduojama. Gedintiems rekomenduoju melodramas, nes paverkti kartu su filmo herojais yra sveika ir nevaržo klientų. Jautriems žmonėms reikėtų vengti mistikos ir siaubo filmų, kurie įaudrina fantaziją ir dažnai sukelia nerimą ir baimes.

 

Kodėl vaikai mėgsta žiūrėti jau matytus filmukus po daugybę kartų?

Ne tik vaikai, bet ir suaugę mėgsta pakartotinai žiūrėti kai kuriuos filmus ar filmukus. Naujumo jausmo nebuvimas vaikus ramina, leidžia jiems įsiminti personažų žodžius, įsigyventi į juos, tai saugumas, ramybė. Suaugę pakartotinai žiūri filmus, kad dar kartą sugrįžtų prie tam tikrų momentų, juos dar kartą išgyventų , pergalvotų ir išjaustų. Pakartotinas filmas kaip pasiteisinęs vaistas, kurio poveikį jau žinai ir nori dar. Vieni filmai ramina, kiti motyvuoja, treti trikdo ir kelia minčių.

 

Ar filmai, serialai negali padaryti blogos įtakos, pavyzdžiui, sukurti troškimą siekti neįgyvendinamų standartų profesinėje srityje ar asmeniniuose santykiuose?

Būna gerų terapijų ir gerų terapeutų, bet būna ir prastų. Su filmais viskas taip pat. Psichoterapeuto rekomenduotas ir aptartas, išnagrinėtas filmas gali būti veiksmingas vaistas, o savarankiškai peržiūrėtas filmas galli būti ir nuodas. Skatinu žiūrėti tik tuos filmus, kurie yra išbandyti ir turi gerą terapinį efektą. Psichikos sveikatos specialistai yra padėlioję rekomendacinių filmų sąrašų. Kino terapija skatina kalbėti, todėl ji veiksminga užsisklendusiems savyje žmonėms. Teigiamas bendrų šeimos filmų žiūrėjimo vakarų efektas, tai bendra veikla, laisvalaikis, kuris vienija šeimos narius.

 

Kokia Jūsų nuomonė apie siaubo filmus?

Siaubo filmai nėra blogi, kartais jų prireikia žmonėms, kurie turi lakią vaizduotę, turi neišreikštos pasyvios agresijos, kurios energija atsipalaiduoja žiūrint siaubo filmus. Siaubo filmai tinkami ir nepataisomiems optimistams, vaikštantiems su rožiniais akiniais, jie suteikia kitokio spektro išgyvenimų. Siaubo filmai grūdina ir didina atsparumą stresams ir netikėtumams, bet šiuos „vaistus“ reikia dozuoti.

 

Ar kino terapijai būtinas specialistas ar galime patys sau pritaikyti?

Daugelį terapijose nudojamų dalykų mes darome kasdieniniame gyvenime ir jų nelaikome psichoterapija, nors gauname panašų efektą. Kai liūdime imame į rankas knygą ir skaitome, mintyse pagyvename kitur. Kai vieniša įsijungiame filmą ir nusikeliame į kino pasaulį, kur kartu su herojais išgyvename jų gyvenimo dramas. Knygos ir filmai mums leidžia mokytis iš svetimų klaidų ir gyti nuo panašių ligų. Pasivaikščiojimai rudenėjančiu mišku yra spalvų terapija, kuri mus nuteikia pozityviai ir ramina, todėl gerai pagalvojus mes dažnai patys sau esame puikūs terapeutai.

 

Kada ir kodėl rekomenduotumėte apsilankyti pas psichologą?

Terapija reikalinga, kai problemai spręsti, save pamatyti iš šalies reikalingas kitas, nešališkas, bet profesionalus žmogus. Kai kasdienė aplinka nebegirdi ir nebemato žmogaus problemos, o pats žmogus yra pasimetęs, sutrikęs ar kenčiantis – verta aplankyti psichoterapeutą. Visada verta skirti laiko sau, sustoti , susimąstyti ir su kažkuo pasikalbėti apie save. Psichoterapija yra laikas sau.