Geštalt konsultacijos ir psichoterapija

Apie terapiją ir ne tik

Man patinka klausti žmonių, ar jie turi autoritetų ar jais tiki? Kuo daugiau tikėjimo ekspertais, specialistais, tuo mažiau tikėjimo ir pasitikėjimo savimi, tuo mažiau laisvės rinktis pačiam ir mąstyti taip kaip norisi.

Noro atsilyginti tradiciją tyrė mokslininkas Robertas Cialdini. Jis nustatė, kad žmogų slegia skolos suvokimas. Pasirodo, kokia paprasta manipuliacija žmonės bando padaryti įtaką savo gydytojams, terapeutams, advokatams ar paprastos biurokratinės įstaigos darbuotojams. Dovanodami, atsidėkodami, simboliškai įvertindami, mes žmones darome skolingais sau, o po to jau drąsiai tikimės iš jų palankumo, paslaugos, pareigingo darbo, atsakomybės už save. Labai sunku atsisakyti mažos dovanėlės, bet taip lengva šiuo gestu tapti skolingu ir atsakingu.

„Ignoruojami faktai nesiliauja egzistuojantys“ – Aldous Huxley. Terapija, gydymas ar kitokia pagalbos forma neapsieina be apgaulės ir saviapgaulės. Net pas dvasininką ar psichoterapeutą žmogus atneša tik dalį savęs, savo skausmų, kančių, nuodėmių. Ne mažą dalį savojo šešėlinio aš, jie palieka sau, nes tai, apie ką garsiai nekalbama, dažnai pamirštama, tampa nematoma, tokiu būdu žmogus gyvena savo susikurtoje iliuzijoje, kur ignoruojama tiesa vistiek egzistuoja. Neleisti sau galvoti apie ligą, ignoruoti skausmą, problemą yra iliuzijos, kad užsimerkus baisi realybė nustos egzistuoti. Psichoterapijoje dažni klausimai turėtų būti: „ką nuo savęs slepi?, ko vengi?“ Kartais klientas į terapiją ateina būtent to, kad kitas žmogus drįstų pamatyti ir pasakyti jam seniai akivaizdžią tiesą. „Aš nieko naujo apie save nesužinojau“ – replikuoja klientai. Ši frazė – tai komplimentas terapeutui, nes žiūrėjimo į veidrodį tikslas yra pamatyti save, o ne kažką svetima. Jei terapeutas pasakė tai, ką jūs jau seniai žinojote, bet buvote pamiršęs, paslėpęs, ignoravęs – tai ir yra tai, ko jūs pas jį atėjote, nes kitaip galėjote eiti pas grimo specialistą ir jis iš jūsų būtų padaręs tai, ko niekada dar nematėte.

Ir filantropai ir mizantropai atmeta prieštaringus įrodymus ir įsikimba tik to, kas patvirtina jų požiūrį. Bet kuri terapija, psichoterapija taip pat kabinasi į save įrodančias, pagrindžiančias teorijas ir neigia faktus, kad kažkurie dalykai nevyksta ar neveikia. „Galabyti savo mėgstamiausias teorijas – sunkus darbas. Bet blaiviai mąstančiam žmogui nederėtų jo vengti“ – rašė Rolf Dobelli. Kuo dažniau psichoterapeutas išklysta iš vienos teorijos kelio ir pasitikrina kitose srityse, užduoda sau provokacinius ir skeptiškus klausimus – tuo labiau tikėtina, kad jis nebus fanatikas ir visažinis guru, bandantis jus atversti į tikrąjį tikėjimą. Taiklus Arthuro Quiller-Coucho posakis: „Žudykite mylimuosius“ nusako gyvenimo įvairovę, kurioje nėra vietos vienai tiesai, vienam požiūriui ir vienai terapijai.

Daugelis dalykų gimsta iš niekur, jūs juos sukuriate iš nieko. Jūs tiesiog demiurgai, bet patys to nematote.